Šviesos refleksijos
Reflèksija [lot. reflexio – atgręžimas, perstatymas] – gilus susimąstymas, samprotavimai, pagrįsti ko nors analize; filos. pažinimas, kurio objektas yra pats pažįstantysis subjektas. Mano plėtojama tema – šviesa. Stebėjau ją įvairiose erdvėse – griūnančiuose Vilniaus rajonuose, apleistuose pastatuose, studijoje, savo kaime, prie upės – vietose, kurios skirtingais būdais man tapo prieglobsčiu, leido atsipalaiduoti ir tiesiog stebėti sklindančią šviesą.
Parodoje eksponuojami tapiniai, kūrybos metu praradę tiesiogines užuominas į motyvą, tačiau yra kilę iš konkrečios šviesos, nuotaikos ir aplinkos. Taip tapant, pati drobė tampa kūnu, kurį sudaro dažų ir drobės storis, faktūros, sluoksniai, tas drobės kūniškumas kuria savitą aplinką, yra susietas su šviesa ir erdve.
Sukūriau šviesos, kurią stipriausiai pajutau archyvą, jis sąlygiškai atgyja šioje erdve ir svarbiausia su šia šviesa. Skirčiau savo kūrybą į tris dalis: pastelės – talpinančios savyje keletą atpažįstamų nuorodų į motyvą, tapiniai, nebeturintys jokio tiesioginio atpažįstamumo bei video kūriniai – šviesos ir šešėlių virsmų dokumentacijos. Frontaliose struktūrose suplokštintas vaizdas – lengviau perskaitomas, sukuriamas stebeilijimosi į vieną tašką įspūdis.
Peizažas – mano kūrybos pagrindas, kuris neleidžia nuklysti į tuštumą ir įkvepia kurti organiškus kūnus. Jis tampa simboliu, įaugusiu pasąmonėje ir nuolat atgyjančiu.
Paulius Šliaupa
Jaunasis menininkas Paulius Šliaupa, (gim. 1990) prieš metus baigęs tapybos specialybę Vilniaus dailės akademijoje, neapsiriboja vien tapyba – jis piešia sausomis pastelėmis, kuria instaliacijas. Tai tarsi trys jo kūrybos kalbos, papildančios viena kitą. Prisiminimų nuotrupos, išblukę vaizdai ir siluetai Pauliaus darbuose tampa ne tik kontempliacijos objektais, jie apibendrintai kalba apie dialogą (ar net diskursą) su pasauliu, o kartu ir pačiu savimi.
Tapyboje dominuoja achromatinės spalvos, dažniausiai balta, atsisakoma iliuzinės perspektyvos, siužeto, aiškios kompozicijos, dėmesys sutelkiamas į patį kūrybos procesą. Kūrėjas teigia: „gilinuosi kaip dažus užtepti, padengti, liesti, nubraukti, nuskusti, prispausti, įtrinti, kad jie virstų triukšmu, vienu pavidalu.“ Taip gimsta savita pastozinės tapybos atmaina, kurioje nerasime konkretumo ar aiškių užuominų. Suplokštintame paviršiuje vienas kitą dengiantys sluoksniai perteikia kasdienybės problemą, jos visuotinumą, neaprėpiamus informacijos srautus – daugybę dalykų vienu metu, kitaip tariant, nedarnų visumos skambesį – triukšmą. Skatinami sinestetiniai išgyvenimai: žvilgsnis nenukrypsta į tam tikrą sritį, jis priverstas klaidžioti, stebėti faktūros nelygumus ir jų santykį su realia šviesa.
Piešiniams, kaip ir tapybos darbams, svarbi ekspozicijos erdvė: šviesos kritimo kampas, greta esantys kūriniai. Juose vaizduojamuose urbanistiniuose peizažuose atsiskleidžia platesnis spalvinis spektras, aiškesni objektai, visgi vidinė sąranga išlieka panaši: vyrauja daugiasluoksniškumas, atsisakoma natūralizmo, grafiškų linijų. Ernestas Gombrichas straipsnyje „Funkcija ir forma. Pigmaliono galia“ rašė, jog, stebėdami realybę ir sugebėdami atsiriboti nuo įprastų stereotipų ir sąvokų, iš tiesų, galime kūrybiškai mąstyti. „Lipdydami sniego senį, greičiausiai nesijaučiame konstruoją žmogaus šmėklą. Tiesiog darome žmogų iš sniego. [...] Tik jau baigę jį galime iškelti idėją, kad sniego senis į ką nors panašus.“ Pauliaus kūryboje – paliekama laisva erdvė interpretacijoms, individualiai kūrinių pajautai, interpretacijai.
Abstraktūs kūriniai talpina savyje neišsemiamas idėjų nuotrupas. Juos sudėtinga priskirti konkrečiai meno srovei, nors galima aptikti tam tikrų panašumų su E. A. Cukermano, H. Čerapo, Richardo Serros, Marko Rothko kūrybos principais. Paulius Šliaupa originalus jaunosios kartos menininkas kūryboje kviečiantis sustoti ir atrasti savitą dialogą su šiuolaikiniu pasauliu.
Ieva Baublytė